Du idomesni linkai:

http://www.kaobanga.com/blog/2012/05/greituku-salis-lietuva/

http://raimucka.blogas.lt/nori-buti-geriausias-pabandyk-geriausiai-dirbti-99.html

Buvo šilta, saulėta pavasario diena… Čiulbėjo vieni pirmųjų sugrįžę paukščiai. Pajūryje buvo pakankamai vėjuota. Vėjas blaškė jo gan ilgus tamsius plaukus,  o jis stovėjo ant kranto ir liūdnomis ilgesingomis akimis žiūrėjo į tolį. Anksčiau, prieš kokius penkerius metus jis irgi čia buvo, tik tuomet jo akys tiesiog spindėjo džiaugsmu, ir jis žiurėjo ne ten, į jūros gilumą, o į šalia jo stovinčios brunetės akis. Deja, šiandien jos čia nėra. Jis, Edvardas, čia sugryžta kasmet. Kasmet tą pačią dieną, Kovo 26-ąją, tik jis visuomet čia vienas… Nors kažkada, prieš daugelį metų, būtent šioje vietoje, kur jis dabar stovi, jis, kartu su savo drauge, paišė širdutes, ir savo inicialus “E+N / 4Ever”

Deja, šis 4Ever truko netaip ilgai kaip jis norėjo. Netaip ilgai kaip ji norėjo. Praėjus 7 jų draugystės mėnesiams, jos mama, nusprendė, kad jiems vertėtu išsikelti į svetimą šalį. Nes čia, Lietuvoje, gyventi kasdien darėsi vis sunkiau, nes kasdien buvo išleidžiami vis kvailesni įstatymai, kasdien mažėjo darbo vietų skaičius, kasdien brango maisto produktai ir visa kita. Būtent todėl, jos šeima nusprendė išsikelti į svetimą šalį.

Tuo tarpu Erikas, kuris gyveno toje pačioje vargo apimtoje šalyje, negalėjo tiesiog visko mesti, ir išvykti kartu. Erikas buvo labai vertinamas savo darbe, jis buvo pagrindinis komandos narys, ir jų įmonė buvo tik tik pasirašiusi stambų ilgalaikį kontraktą. Jis negalėjo palikti savo komandos, savo draugų tokioje situacijoje. Ir nors jam buvo labai skaudu, jis gavo išleisti savo merginą, kartu su šeima keliauti be jo… Jie pažadėjo, kad niekad vienas kito nepamirš, kad rašys vienas kitam laiškus, ir kad pasibaigus projektui, Erikas iškart atvyks pas Ją, i Manheteną.

Nuo jos išvykimo praėjo 4 metai ir 5 mėnesiai. Deja, Erikas negirdėjo nė žodžio iš jos jau daugiau nei tris metus. Tiesiog vieną dieną jo laiškas grįžo nepasiekęs adresato. Erikas nesuprato kas nutiko. Kodėl laiškas nepasiekė adresato? Kodėl Ji nepranešė jam naujo adreso, jei išsikėlė? Išvis, ar ji dar egzistuoja gyvųjų tarpe? O gal Ji susirado kitą vaikiną ir nusprendė, kad Jai nereikia Jo? Kad jai nereikia žmogaus, kuris nesugebėjo paaukoti visko? Kuris nesugebėjo paaukoti savo darbo? Kuris kartais pernelyg stengdavosi nenuvilti savo komandos, savo programuotojų? Kuriam kažkoks neaiškus projektas sutrukdė keliauti kartu su Ja į svetimą šalį? Juk, Erikas tikrai puikiai mokėjo Anglų kalbą. Gal net geriau už ją. O su savo sugebėjimais tikrai būtų sugebėjęs susirasti gerą darbą, ten, svetur. Bet jis pasirinko savo komandą, kažkodėl jam buvo labai svarbu įvykdytį tą projektą. Tik Ji nesuprato kodėl. Ji žinojo kad Erikas Ją labai myli, ir kad tikrai nepaliktų jos dėl jokios kitos merginos. Ir ji visiškai nesupyko, kai Erikas nusprendė dar likti…

Šiandien, po daugiau nei keturių metų nuo jos išvykimo, Erikas buvo vienišas, ir niekaip negalėjo suprasti kas nutiko. Jis visuomet liūdėjo dėl jos, nors bandė pridengti tai šypsena, ir apsimesti, kad viskas yra gerai. Bet taip nebuvo. Nuo to laiko kai jie išsiskyrė, ir iš jos nebuvo jokių žinių, Erikas nėkart nenukrypo į šalį. Jis niekad nevaikščiojo į pasimatymus su kitomis merginomis. Jis buvo vienas. Lygiai penki metai nuo jų pažinties. Jis stovėjo pakrantėje, stebėjo dūžtančias bangas, ir gurkšnojo viskį. Jo akyse kaupėsi ašaros…

Whats going on???

Kūčios – stebuklų metas. Sakoma, kad Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį, vanduo šuliniuose pavirsta vynu. Šulinių savininkams tai užtraukia baudą už disponavimą didesniu nei 1 litro talpos bambaliu.

Anot lietuvių tautosakos, Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį, Šalčininkų rajono gyventojai prabyla lietuviškai. Tačiau tai išgirdusio žmogaus laukia nelaimė: visus ateinančius metus jis bus priverstas lenkiškas pavardes rašyti originalo rašmenimis.

Nuo seno lietuviai, su šeima susėdę prie Kūčių stalo, burdavosi, kas jų laukia ateityje. Senoviniai burtai laikui bėgant keitėsi, kad kuo geriau atitiktų šių dienų realijas.

Kūčių vakarą po staltiese padėkite pluoštą šieno. Kiekvienas šeimos narys traukia po vieną stiebelį. Ilgas šiaudas reiškia, kad pensijos teks laukti ilgai. Trumpas šiaudas reiškia, kad pensijos nesulauksite.

Išlydykite šiek tiek vaško. Išlydytą vašką pilkite į indą su šaltu vandeniu ir stebėkite, kokią formą vaškas sudarys. Jeigu iš vaško susiformuoja labai konkretus dalykas – tas dalykas ateinančiais metais ir bus. Jeigu vandens paviršiuje plūduriuojantis objektas panašus į beformę vaško dėmę – Lietuvos valdžios politika ateinančiais metais bus neprognozuojama.

Jeigu valgydami Kūčių vakarienę pastebite, kad kuo daugiau valgote, tuo alkanesnis jaučiatės – reiškia, kitais metais Lietuvoje bus įvesti progresiniai mokesčiai.

Kūčių vakarą atsistokite nugara į duris ir per save meskite batą. Jei bato priekis bus nusisukęs į duris – kitais metais emigruosite iš Lietuvos. Jei bato priekis rodo jums į užpakalį – gyventi Lietuvoje bus nelengva.

Kūčių vakarą ant atskirų popieriaus lapelių surašykite visas Lietuvos politines partijas ir visus lapelius pasidėkite po pagalve. Kalėdų rytą ištraukite vieną lapelį – ant jo užrašyta partija gaus daugiausia balsų per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Likusios partijos susijungs į vaivorykštės koaliciją ir sudarys valdančiąją daugumą.

Kūčių vakarą su peiliu nulupkite obuolio žievę ir meskite ją per kairį petį. Ant kokio buitinio prietaiso ar namų apyvokos daikto lupena nukris, tas dalykas kitais metais bus apmokestintas prabangos mokesčiu.

Jeigu Kūčių naktį dangus žvaigždėtas – kitais metais valdininkai Lietuvoje kyšius ims atvirai. Jeigu dangus apsiniaukęs – kyšius ims slapta.

Kūčių naktį reikia išeiti į kiemą ir paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Jei loja iš rytų pusės – kitais metais brangs dujos. Jei iš pietų – brangs benzinas ir cigaretės. Jei iš vakarų – brangs paskolos eurais. Jei iš šiaurės – brangs pieno produktai. Jeigu šunys visai neloja, reiškia, kad ateinančiais metais nekilnojamojo turto mokesčiu bus apmokestintos ir būdos.

Paimkite saują riešutų ir juos suskaičiuokite. Jei skaičius nelyginis – kitais metais bus įvestas viengungio mokestis. Jei riešutų skaičius lyginis – priėmus Konstitucijos pataisą, šeima bus laikomi tik susituokę asmenys: norėdami ir kitais metais savo šeimos nariais laikyti brolį ar močiutę, turėsite su jais susituokti.

Supilkite šližikūčiukus į dubenį ir rieškučiom – abiem rankom – pasemkite jų. Stenkitės paimti kuo daugiau šližikūčiukų. Dabar suskaičiuokite šližikūčiukus – toks ateinančiais metais bus PVM tarifas.

Rankomis apkabinkite radiatorių. Jei radiatoriaus sekcijų skaičius lyginis – kitais metais susituoksite. Jei nelyginis – liksite nevedęs/netekėjusi. Jei radiatorius skleidžia šilumą – kitais metais sąskaitos už šildymą dar labiau išaugs.

Ant padėklo sustatykite tris apverstus puodelius. Po vienu iš jų padėkite porą litų, po kitu – porą šližikūčiukų, po trečiu – porą degtukų. Padėklą pastatykite saugioje vietoje ir laikykite jį ten visus metus. Niekada negalite žinoti, kada dalykai po apverstais puodeliais jums taps gyvybiškai būtini.

Šaltinis: negerove.lt

Šiandien metai kaip dirbu vienoje įmonėje. Per ši laiką išmokau nemažai naujo. Išmokau žiūrėti į viską kitomis akimis. Mes, programuotojai, dažnai turime savitą pažiūri į daugelį dalykų. Tiek į tuos pačius klientus, tiek į kitų programuotojų kodą. Bet šie dalykai nemažai priklauso ir nuo žmogaus.

Mano asmenine nuomone klientas turi būti laimingas, ir mes, programeriai, turime padaryti jo gyvenimą kaip įmanoma paprastesni. Taip, žinau, kad kartais tai labai sunku, nes daugeliu atveju klientas net pats gerai nežino ko jam reikia. Cia yra du variantai: parduoti kažką gražaus ko jam nereikia, arba bandyti išsiaiškinti ko jam iš tikrųjų reikia, ir kam jam to reikia.

Iš vienos pusės gebėjimas parduoti tai ko jam nereikia – geras dalykas. Iš kitos pusės – atrodo lyg bandytum apgauti pats save, ir aišku klientą. Bet ar ne taip šiomis dienomis daromas verslas? Ar versle principas : “Parduok, nors jam ir to nereikia” nėra pagrindinis?

Aš linkęs neapgaudinėti savo klientų, bet pasitaiko tokių veikėjų, kurie nenori bendrauti. Jie žino tik vieną – jiems reikia produkto. Bet jokių detalių nežino. Nežino net kodėl jam to reikia. O blogiausia tai kad jie nenori kalbėti apie problemą. Galbūt bijo kažko nesuprasti ar pan. Tuomet lieka tik bandymas atspėti ko jam reikia, ir pasistengti tai perteigti patogiu formatu. Norint to išmokti – tam reikia nemažai laiko ir pastangų. Teko susidurti su ne vienu tokiu nebendraujančiu klientu, kuris galbūt net ne pats sprendžia ar jam to reikia. Kažkas stovi jam už nugaros ir baksnoja jį. Kartais baksnoji ir tu pats. Bandydamas įtikinti kad tavo variantas yra optimalus.

Per visus metus kurios dirbau šioje įmonėje aš įgavau nemažai pasitikėjimo. Pirmomis dienomis atrodė, kad mano, kaip specialisto nuomonė nieko nereiškia, tuo tarpu dabar tam tikrais atvejais mano žodis yra lemiamas. Kartais smagu tai žinoti. Taip, taip, aš egoistas. (juokauju). Bet juk niekam nepatinka kai kažkas viršesnis stovi tau už nugaros ir nurodinėja ką, kaip ir kada turi padaryti.

Per šios metus įrodžiau įmonės direktoriui kad moku kažką daugiau, kad galiu užsiimti nauja veikla. Veikla, kuria ši įmonė anksčiau nesivertė. Sudominau, ir leidau surizikuoti. Pabandyti sukurti kažką rimtesnio nei paprastą WEB puslapį. pradėti rimtesnį ir didesnį projektą.

Kartais galvoju kad pradžiai tas projektas yra labai didelis. Ypac bandant ivertinti tai kad mes šioje srityje tikrai esame naujokai. Aš neturiu labai daug patirties taipogi. Tiesiog turiu daug užsispyrimo. Ir tiesiog man tai patinka. Pirmomis dienomis, kai tik pradėjome ši projektą – bijojau. Mes maži, yra daug didesnių konkurentų. Juolab toks klientas. Bijojau kad galime kažkur suklupti. Bijojau nuvilti save.

Šiuo metu projektas jau įsibėgėjo. Turime veikiantį prototipą, kuriam reikia dar keletos strichų ir tuomet dainuosime VALIO. Dabar tikiu savimi, tikiu Projekto sėkme. Tikiu MUMIS. Ir negali būti kitaip.

Nors pats esu programuotojas, per šiuos metus, ( na o tiksliau antroje jų pusėje ) teko nemažai dalyvauti įvairiuose pokalbiuose. Ten irgi išmokau tam tikrų dalyku. Būdavo situacijų kur vos pajėgdavau susivaldyti neišsakęs savo nuomone. Nors keletą kartų ją norėjosi pasakyti. Ir labai garsiai. Tik kai supranti kad esi rajono savivaldybėje, ir kalbi su meru ar vicemeru – nusiramini. Tu dar per mažas padaras kad tavo žodžiai kažką reikštu…

Man patinka pasakojimai apie mūsų kaimynų įmonės direktorių. Apie jų įmonės veiklos pradžią. Kuomet jie turėjo produktą kuriuo tikėjo. Ir kai jiems nepavykus sutarti su potencialiu klientu jie atsisveikindavo žodžiais : “Sekmes keliaujant pas mūsų konkurentus. Tikimės, kad po metų jūs sugryšite ir tapsite mūsų klientais”. Tikiuosi mano gyvenime taipogi išauš diena kai galėsiu panašiai atsakyti.

Viename mažame mažos valstybės miestelyje gyveno jaunas vaikinas. Iš pirmo žvilgsnio jis galėjo pasirodyti toks pats kaip ir visi. Kaip tu, ar kaip geriausi tavo draugai. Bet tai buvo tik pirmas įvaizdis, nes jis nebuvo toks. Gyveno lygiai tokį patį nuobodų gyvenimą, o gal reikėtų sakyt tokį pat nuodėmingą, kaip ir taviškis? Visų mūsų gyvenimai yra daugiau ar mažiau nuodėmingi, taigi šis vaikinas, kurio vardo Jūs nežinote, ir kurio aš jums kolkas nesakysiu – gyveno tokį pat nuodėmingą gyvenimą. Pagrindinė jo nuodėmė buvo noras pasiekti, sužinoti daugiau. Noras turėti daugiau. Ir čia kalba eina ne apie pinigus. Materialūs dalykai nebuvo svarbiausi šio vaikino gyvenime. Jis tik norėjo turėti bent truputėlį daugiau negu galėjo turėti…

Bet… Deja, po kurio laiko, jam teko priimti skaudžią tiesą… Gyventi tokį gyvenimą sunku. Negali derinti santykių su draugais, mokytis, ir tuo pat metu siekti karjeros. Nes esi vienas. Negali persiplėšti į nežinia kiek dalių ir kiekvienam gyvenimo iššukiui skirti po gabalėlį savęs. Negali skirti po gabalėlį meilės visiems draugams. Turi atsiduoti vienam žmogui ir mylėti jį labiau už viską pasaulyje. Nes kitais atvejais įskaudinsi juos. O tuomet liksi dar vienišesnis negu esi.

Šis vaikinas labai gerai suprato visa tai… Bet, jį nuolatos kankino mintis, kad jis pasirinko neteisingai… Kad jis pasirinko ne tą žmogų, netinkamą specialybę, ir juolabiau netinkamą karjeros sritį… Jis visuomet galvojo, kaip atrodytų ši diena, jei būtų pasirinkęs ką nors kitaip. Dažnai ta nežinomybė tiesiog siautė jo mintyse, lyg bandydama jį gundyti, kaip koks velniukas… Nežinomybė kėlė mintis, kurios vertė rizikuoti. Rizikuoti ir prarasti viską…

Bet ar verta?

Ar verta rizikuoti??

Už lango lyja… O aš sėdžiu, čia, nepatenkintas tuo, ką turiu, kokiame pasaulyje gyvenu, ir tuo, kokį mano pasaulį mato kiti. Kas man nepatinka šiame gyvenime? Pirmiausia, taisyklės, kurių niekas nesilaiko. Taisyklės kurios kuriamos tik tam kad būtų laužomos. Tik kažkodėl niekam neįdomu kaip tos taisyklės, kurių nėra laikomasi, gali sugriauti žmogaus dieną. Viena iš nedaugelio tokių kvailų taisyklių: Maxima kasos skirtos perkantiems tik iki penkių prekių. Nors daugeliu atvejų ten perka betkas, ir betkokiais kiekiais. Ir žmonės sugeba pasiaiškinti, kad tipo nepastėbėjo užrašo. O kasininkėm vienodai. Nors joms gal ir turėtų tai nerūpėti. Bet tuomet kyla klausimas: kam VP Market’ui kurti tokias taisykles, jei jie net nesistengia stengtis jog jų būtų laikomasi? Tas pats ir su mažylių-mamyčių kasa. 16-ikinės “mamytės” perka alkoholį ir cigaretes… Funny.

Antras dalykas: Mokėjimo kortelės. Taip, tai patogu ir aš su tuo sutinku. Bet kita vertus nemanau, kad jos reikalingos visiems. Nemanau, kad visiems pensininkams būtina pervesti pensijas į banko sąskaitą ir išduoti jiems korteles. Nes jie nemoka jomis naudotis, ir visvien mano kad pingus saugiausia laikyti kojinėj po pagalve. Užtat pensijų dienomis prie bankomatų milžiniškos eilės pensininkų bandančių nuo kortelės nukrapštyti visus pinigus. Ir dažniausiai nerandančių mygtuko “kita suma”, kas SwedBank’o atveju sukelia nemažai problemų, nes pasirinkus sumą kortelė iškart yra gražinama. Taigi ją tenka įdėti kelis kartus ir vėl suvesti PIN kodą. Bet eilės dar ne viskas, dažniausiai po tokių pasikrapštymų bankomate nelieka smulkesnių kupiūrų. Nes gi jei pervesta 779Lt, tai reikia nuimti 770( Nes Bankomatai metalo nedalina, o palikti kortelėje 20-30 Lt nesaugu.) Po keletos žmonių galima pastebėti situaciją kai bankomate yra tik kupiūros po 200Lt. Miela. O juokingiau tai, kad jie net nesirūpina saugumu. Dažniausiai visa operacija kaip nuimti pinigus, ir pats PIN kodas užrašytas didelėmis raidėmis ant popieriaus lapelio. (Juokiuosi)

Trečias, ir labiausiai mane erzinantis dalykas: tai kad kiti žmonės nori mano gyvenimo nesuprasdami koks jis. Man nepatinka kai žmonės teigia, kad aš labai geras programuotojas, kad man nereikalingas darbas, ar direktorius, su kuriuo vienu ar kitu būdu tenka dalintis pelnu, bei galvojančių, kad  aš laisvai galiu išeiti ir įkurti savo įmonę. Jie pamiršta tik viena – Aš gal ir esu geras programuotojas, bet aš ne vadybininkas ir ne pardavėjas, ar juo labiau dizaineris. Taip, aš galiu įrodyti klientui, kad tai sprendimas, kurio jam reikia, ir kad jis bus patogesnis ar geresnis nei konkurentų. Aš galiu pasakyti kodėl tai kainuos būtent tiek ir ne mažiau, ar pasakyti, kad jam reikia ne to, ko jo nuomone jam reikia. Bet kita vertus aš nemoku meluot, ar nutylėt tam tikrų faktų, kurie klientui gali sukelti abejonių ar apmąstymų bangą. Tad mokėjimo pasakyti, kad tavo produktas yra geresnis dažniausiai neužtenka. O priežastys akivaizdžios: tai ką aš jam pasakoju – jam yra tik paukščių kalba. Jei jis supranta bent kas penktą ar dešimtą žodį – Šaunu. Bet dažniausiai situacija tokia, kad sprendimą priimančiam žmogui, tai ką tu šneki yra nesvarbu. Jis nori girdėti visai ką kitką. Jam reikia kalbėti jo kalba, o būtent to aš ir nemoku. Manai kad aš turiu talentą ir kad man nederėtų dirbti ten kur dirbu šiuo metu? Manai kad galiu turėti savo verslą? Manai kad gali padėti man jį parduoti klientui? Prisijunk, parduok, tuomet galėsi sakyt kad aš turiu talentą, ir kad man nereikia šefo, bei kad aš galiu uždirbti keliskart daugiau.